Istorija
Steigiamojo suvažiavimo metu dvi partijos, vienijamos bendrų tikslų dirbti Lietuvos labui, išsirinko savo lyderį. Krikščionių partijos pirmininku vienbalsiai išrinktas du kartus Lietuvos Ministru Pirmininku buvęs Gediminas Vagnorius.
Krikščionių partijos pirmininko pavaduotojais išrinkti frakcijos "Viena Lietuva" seniūnas Aleksandras Sacharukas bei lig tol buvęs Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos vadovas prof. Vincentas Lamanauskas, Etikos komisijos nariu paskirtas Krikščionių partijos narys muzikologas Viktoras Gerulaitis.
Jungiamajame suvažiavime Krikščionių partiją sveikino Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, Liberalų ir centro sąjungos vadovas Gintautas Babravičius, Tėvynės sąjungos, Lietuvos krikščionių demokratų, atstovas Kęstutis Masiulis, Darbo partijos narys Vytautas Gapšys, buvęs sostinės meras Artūras Zuokas, Naujosios sąjungos atstovas Gediminas Dalinkevičius.
Į KRIKŠČIONIŲ PARTIJĄ SUSIJUNGUSIOS JĖGOS
Krikščionių konservatorių socialinė sąjunga buvo įkurta 2004 metais, susijungus centro dešiniosioms politinėms jėgoms - Gedimino Vagnoriaus vadovaujamai Nuosaikiųjų konservatorių sąjungai ir Jaunųjų krikščionių demokratų lygai. 2010 metų kovo 29 dieną įregistruota Krikščionių partija, jos lyderiu tapo G. Vagnorius
Partija dalyvavo savivaldybių, Seimo ir Europos parlamento rinkimuose. Būdama opozicijoje sąjunga subūrė šalyje žinomus patyrusius ekonomikos, teisės, finansų, kultūros ir švietimo specialistus ir privertė politinę valdžią priimti Lietuvai naudingus sprendimus.
Partijos rinkimų sąrašuose dalyvavo Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva" bei jos lyderis Stanislovas Buškevičius, Mažeikių rajono savivaldybės meras Vilhelmas Džiugelis, kiti žinomi politikai - Nijolė Oželytė, Algis Žvaliauskas, Tomas Josas, Eduardas Pabarčius, Juozas Listavičius.
Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija (LKDP) įkurta Plungėje 2001 metų birželio 30 dieną po to, kai 2001 metų gegužės 12 dieną Vilniuje susijungusios Lietuvos krikščionių demokratų partija ir Krikščionių demokratų sąjunga įkūrė partiją Lietuvos krikščionys demokratai. LKDP Konferencija atsižvelgusi į tai, kad dalis LKDP narių apsisprendė ir toliau likti LKDP nariais. 2002 metų birželio 15 dieną buvo sušauktas naujas suvažiavimas. Pirmininku buvo išrinktas Šiaulių universiteto profesorius Vincentas Lamanauskas.
Frakcija "Viena Lietuva" susiformavo 2009 metų liepą, skilus Tautos prisikėlimo partijos frakcijai. Jos seniūnu buvo išrinktas Seimo narys Laimontas Dinius. 2010 sausio 19 dieną "Vienos Lietuvos" seniūnu buvo perrinktas Aleksandras Sacharukas. Šias pareigas jis ėjo iki 2010 balandžio 13 dienos. Frakcijai "Viena Lietuva" prisijungus prie Krikščionių partijos, ji buvo pervadinta į Krikščionių partijos frakciją Seime. Jos seniūnu 2010 metų balandžio mėnesį buvo išrinktas Vidmantas Žiemelis, pavaduotojais - Donalda Meiželytė bei Ligitas Kernagis.
Krikščionių partijos frakciją Seime 2010 kovo 16 dieną pasiskelbė opozicine partija. Jai priklauso 12 parlamentarų iš 141 Seimo narių.
KRIKŠČIONIŲ PARTIJOS PIRMININKAS - GEDIMINAS VAGNORIUS
Faktai:
• 1957 m. birželio 10 d. gimė ir užaugo Telšiuose. Čia baigė „Atžalyno" vidurinę mokyklą (buvusi Telšių 4 - oji vidurinė mokykla).
• 1980 m. baigė dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos ekonomikos fakultetą.
• 1980 - 1987 m. tyrinėjo ekonominių reformų problemas.
• 1987 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.
• 1988 - 1990 m. dirbo Mokslų akademijos Ekonomikos institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Čia rengė Lietuvos ūkio reformos dokumentus, koordinavo įstatymų projektų rengimo darbo grupių veiklą, kūrė Ekonominio savarankiškumo pagrindus.
• 1990 m. buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu.
• 1991 m. sausio 13 d. naktį paskirtas Ministru Pirmininku. Šias pareigas ėjo iki 1992 m. liepos mėnesio.
• 1993 - 1999 m. buvo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) valdybos pirmininkas.
• 1996 - 1999 m. antrą kartą ėjo Ministro Pirmininko pareigas.
• 2000 metų balandį G.Vagnorius įkūrė Nuosaikiųjų konservatorių sąjungą.
• 1996 - 2004 m. buvo Seimo nariu. Išrinktas Telšių vienmandatėje rinkimų apygardoje.
• 2010 sausio 23 d. išrinktas Krikščionių partijos pirmininku.
Gediminas Vagnorius apie save:
Pirmą kartą Lietuvos vyriausybės vadovu Tautos laisvai išrinktas parlamentas mane paskyrė 1991 sausio 13 - osios naktį, kai sovietiniai tankai ėmė šturmuoti valstybinius objektus ir traiškyti jų gynėjus. Tą naktį po sostinę važinėjo sovietiniai šarvuočiai, iš kurių garsiakalbiai skelbė, jog visa valdžia pereina sovietiniam išlaisvinimo komitetui.
Lietuvoje tebekursavo sovietinis rublis, o daugelis stambių valstybinių įmonių faktiškai priklausė pusiau Maskvai, pusiau Vilniui. Pagrindinės pramonės, žemės ūkio ir prekybos įmonės tebebuvo socialistinės - visuomeninės. Daugelis kainų - valstybės reguliuojamos.
Sienas tebekontroliavo Maskvos valdomi sovietų pasieniečiai ir Lietuvos premjerui, norinčiam nuskristi į Berlyną, visų pirma reikėdavo vykti į Maskvą - muitinės procedūroms.
Šios detalės parodo, kokie uždaviniai laukė po sausio 13-osios tragiškos nakties pradėjusios dirbti vyriausybės: vaduoti šalį iš sovietų karinės - ekonominės įtakos. Buvo inicijuoti Seime, o taip pat priimti pačios vyriausybės ir pradėti įgyvendinti teisės aktai. Buvo sudaromos sąlygos augti laisviems privatiems gamintojams, kuriama laisva rinka. Vyriausybė, nesulaukdama į karštas istorijas papuolusio centrinio banko išleidžiamo lito, ėmė leisti laikinuosius pinigus - talonus.
Vyriausybė pradėjo ūkio ir jo valdymo desovietizacijos reformą. Kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, nelaukiant, kol "partinis - ūkinis" aktyvas išsidalins šių žemės ūkio įmonių turtą, buvo reorganizuojami į pajininkų bendroves arba ūkininkų valdas. Reformos, kuriančios laisvą gamintoją ir laisvą rinką buvo pats geriausias būdas išsivaduoti iš sovietinio režimo įtakos, nes jis rėmėsi "socialistine" nuosavybe. 1991 metų rudenį Lietuvos atkurtoji valstybė jau buvo daugelio šalių vyriausybių pripažinta ir mūsų vyriausybė skubėjo sudaryti dvišales laisvos prekybos sutartis su Vakarų valstybėmis ir Rusija.
Vyriausybė perėmė šalies sienų ir vidaus teritorijoje tebeesančių sovietinių karinių formuočių kontrolę. Aktyviai tariantis su rusų karine vadovybe, buvo sudarytos politinės prielaidos išvesti sovietų kariuomenę. 1992 metų vasarą, kai darbą baigė mūsų vyriausybė, šalis jau buvo beveik užmiršusi dar prieš metus siautėjusias imperines ginkluotas jėgas. Tačiau Lietuvos buvusi ekonominė priklausomybė ir jos pasekmės neišnyko ir griūvančios neefektyvios sovietinės sistemos krizė bei nuvertėjantis rublis stipriai veikė šalį. Pripažinsiu: mūsų vyriausybė informacijai neskyrė pakankamai dėmesio, todėl nepavyko įtikinti žmones, kad būtent tai yra ekonominių problemų pagrindinė priežastis.
Antrą kartą Ministru Pirmininku buvau paskirtas po keturių metų trukusio valdžios bandymo eiti ne tiek desovietizacijos reformų keliu, kiek stengiantis išsaugoti ankstesnių dešimtmečių paveldą. Tai, kad mane premjeru paskyrė prezidentas Algirdas Brazauskas, buvęs mano politinis oponentas ir varžovas rinkimuose, rodo, kokias sudėtingas politines pamokas patyrė Lietuva.
Šios kadencijos vyriausybė daugiausiai dėmesio skyrė ne tik tolimesnėms ekonominėms reformoms, bet ir teisinių prielaidų bei struktūrų kūrimui, kad būtų stabdomas organizuotas nusikalstamumas, finansinės machinacijos ir kontrabanda. Finansinė ir teisinė sistema nebuvo parengta reaguoti į šiuolaikinius finansinius nusikaltimus. Vadinamos "griežtos" akcijos davė gerus rezultatus, tačiau ne visiems tai patiko.
Mūsų Vyriausybė, daugiausia dėmesio skyrė tvarkai, ekonomikos augimui ir nedarbo mažinimui. Todėl nesuspėjo susiorientuoti ir reaguoti į tai, kaip tvarka nepatenkinti asmenys įtaigiai įtikinėjo visuomenę, jog valstybės priešas Nr. 1 - tvarka valstybės finansinėje ir teisėsaugos sistemoje.
